Naujienos

Tomas JaneliūnasIQ, 2012 rugsėjis 09 (30) Lietuvos diplomatai vis daugiau patirties įgauna vairuodami tarptautines organizacijas. Kitais metais šios patirties labiausiai prireiks pirmininkaujant Europos Sąjungai. Naujausiu principu Lietuvos užsienio politikoje tapo vadinamoji „išmanioji diplomatija“. Kas tai yra ir kam apskritai Lietuvai reikalingos tarptautinės organizacijos, su ambasadoriumi Ryčiu Paulausku, Lietuvos atstovu Ženevoje prie Jungtinių Tautų biuro ir kitų tarptautinių organizacijų, kalbėjosi IQ politikos redaktorius Tomas Janeliūnas.

 – Jūs atstovaujate Lietuvai Ženevoje, kuri dar vadinama tarptautinių organizacijų sostine. Tačiau net oficialiose pareigose nurodoma, kad jūs esate ambasadorius „prie JT biuro ir kitų tarptautinių organizacijų“. Tai su kiek tarptautinių organizacijų tenka darbuotis?

– Šiuo metu Lietuvai atstovauju trisdešimt šešiose organizacijose. Ženeva yra nedidelis miestas ir labiausiai žinomas kaip tarptautinis mazgas, kuriame įsikūrusios įvairiausių tarptautinių organizacijų atstovybės. Niujorkas yra politinis Jungtinių Tautų centras, o Ženeva Jungtinių Tautų sistemoje yra humanitarinis ir žmogaus teisių centras – šiame mieste yra įsikūręs JT Žmogaus teisių komitetas, JT vyriausiojo pabėgėlių komisaro bei vyriausiojo žmogaus teisių komisaro biurai. Be to, yra ir daugybė specializuotų agentūrų, kai kurios jų susikūrė dar XIX a. pab.–XX a. pr., kitos – vėliau, pavyzdžiui, Tarptautinė Darbo organizacija, Pasaulinė pašto sąjunga, Tarptautinė migracijos organizacija, Pasaulinė sveikatos organizacija ar Tarptautinė telekomunikacijų sąjunga.

– Gana dažnai viešojoje erdvėje skamba kritika, kad, nepaisant pastaraisiais dešimtmečiais sustiprėjusių tarptautinių organizacijų, jų įtaka tarptautiniams santykiams vis dėto yra labai ribota. Ar tarptautinės organizacijos apskritai gali pakeisti iki šiol nacionalinių, ypač didžiųjų, valstybių dominavimą sprendžiant saugumo, ekonominio ar politinio bendradarbiavimo klausimus?

– Jūs teisus, kad tarptautinės organizacijos pastaruoju metu iš tiesų stiprėja. Po Antrojo pasaulinio karo buvo suvokta, kad reikia sukurti stabilų tarptautinių organizacijų tinklą, gebantį daryti įtaką saugumui, ekonominės gerovės plėtrai. Todėl šeštajame–aštuntajame dešimtmečiuose matėme tarptautinių organizacijų veiklos intensyvėjimą. Vis dėlto manau, kad jos negali pakeisti valstybių, ypač jų suverenumo ir interesų prasme.

Tarptautinės organizacijos yra tiesiog geri forumai, kuriuose yra derinami interesai, kuriamos bendradarbiavimo normos ir stebima, kaip vykdomi įsipareigojimai. Ypač žmogaus teisių srityje – pavyzdžiui, į Europos Tarybos Europos žmogaus teisių teismą gali kreiptis individas, manantis, jog jo teises pažeidžia valstybė, ir apginti jas Europos lygiu, o valstybės privalo įgyvendinti teismo sprendimus. Tad tarptautinės organizacijos gali padėti suderinti valstybių interesus, tačiau jų nepakeičia.

– Pernai Lietuva pirmininkavo Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai. Daugelis Lietuvos žmonių gal to net nelabai pastebėjo, tačiau mūsų diplomatams tai buvo nemenkas iššūkis. Kaip dabar įvertintumėte, ką Lietuvos diplomatija gavo, ko išmoko per tuos metus ir kuo prisidėjo prie Europos saugumo stiprinimo?

– Visada objektyviau gali įvertinti kiti. Vis dėlto Vilniuje susirinko 44 užsienio reikalų ministrai, turbūt pirmą kartą Lietuvos istorijoje toks būrys. Ir tai buvo simbolinis Lietuvos pirmininkavimo įvertinimas. Svarbiausias pasiekimas, kad per visus metus palaikėme ryšius su visais pagrindiniais veikėjais saugumo srityje – tiek JAV, tiek Rusijos, tiek ES valstybių atstovais. Vienas labiausiai matomų ir turėsiančių ilgalaikių pasekmių pasiekimų – tai, kad pavyko atnaujinti derybas dėl Padniestrės–Moldovos konflikto. Ir jau šiais metais matome, kad šalių atstovai susitikinėja, tad tendencijos pozityvios.

ESBO jau turi savo nišą Centrinės Azijos regione, turi savo atstovus šio regiono valstybėse, kur vis kyla neramumų. Lietuvos pirmininkavimo metu pavyko suderinti projektus dėl ESBO pagalbos Afganistanui, pirmiausia, dėl bendradarbiavimo pasienyje ir sienų saugumo užtikrinimo. Lietuva aktyviai kėlė žmogaus teisių klausimus, politinių kalinių įkalinimo problemą ir daug kitų klausimų, kurie galbūt buvo nepastebimi viešai, nes buvo veikiama diskretiškai, tos tikrosios diplomatijos rėmuose.

– Jeigu pažvelgčiau kiek kritiškiau, galėčiau pasakyti, kad, iš esmės nepaisant Lietuvos diplomatų pastangų, ESBO taip ir liko susiskaldžiusi. Jos nariai – vienoje pusėje Vakarų šalys, kitoje – Rusija su savo kaimynais – kalbantys apie skirtingas vizijas, vertybes ir greičiau stabdantys visos ESBO plėtrą nei ją skatinantys. Ar šis plyšys pirmininkaujant Lietuvai nors kiek sumažėjo? Ar apskritai buvo verta dėti tiek pastangų, kad organizacija liktų trypčioti toje pačioje vietoje?

– Kritinis požiūris išties verčia svarstyti, ką tu gali pasiekti per metus. ESBO ir transatlantinė aplinka per dvidešimt metų pakito labai smarkiai. ESBO didžiausią įtaką turėjo pagrindinės transformacijos 10-ojo dešimtmečio pradžioje, nes tuo metu ES dar neturėjo didesnės įtakos Rytų Europos regionuose. 2010 m. Astanoje (ESBO viršūnių susitikime – red. past.) buvo patvirtinta vadinamoji Saugumo bendruomenės vizija, tačiau, be abejo, skirtumų labai daug. Išties takoskyra tarp ESBO narių „į Rytus nuo Vienos“ ir „ į Vakarus nuo Vienos“ išlieka. Tačiau net ir organizacijos pavadinime yra žodis „bendradarbiavimas“, tai programuoja siekti bendradarbiauti. Valstybių atstovai sėdi prie vieno stalo, turi galimybę aptarti visas problemas ir tai pamažu artina požiūrius. Sunku tikėtis, kad organizacija taps vieningesne, kaip ES. Tačiau verta dėti pastangas, kad šioje erdvėje nesutarimai būtų sprendžiami ne konfliktais, o derybomis. Kol diplomatai sėdi ir derasi, tol konfliktų tikimybė yra mažesnė.

– Pastaruoju metu išgirdome naują terminą „išmanioji diplomatija“. Jį savo metiniame pranešime pavartojo ir prezidentė Dalia Grybauskaitė. Ką tai reiškia? Gal nuo šiol diplomatija bus vykdoma tik išmaniaisiais telefonais?

– Pats terminas yra šaunus. Išmaniosios galios vienas pagrindinių rodiklių yra tas, kad išmanumą vertina kiti, ne mes patys. Vertina tai, kaip yra veikiama – pavyzdžiui, kaip yra nustatomi pirmininkavimo uždaviniai. Kaip yra racionaliai, strategiškai panaudojami turimi ištekliai ir kuriamos išmaniosios galios. Tai lemia kintanti aplinka, kuri yra gerokai dinamiškesnė nei praėjusiame amžiuje. Technologijos verčia reaguoti greičiau. Panašiai kaip išmanieji telefonai, dabar turintys daugybę programėlių, taip ir diplomatija – kuo daugiau tokių programėlių ir strategijų, kaip jas išnaudoti – tuo būsime išmanesni ir vertinami kitų regiono dalyvių.

– „Išmanioji diplomatija“, „išmanioji gynyba“ – šie terminai išpopuliarėjo pastaraisiais metais, kai prireikė mažinti biudžetus ir taupyti valstybės išlaidas. Kaip viename tarptautiniame forume teko išgirsti ironišką apibūdinimą, jog „išmanioji gynyba“ – tai yra platesnių saugumo funkcijų užtikrinimas, tik turint mažesnį biudžetą. „Išmanioji diplomatija“ taip pat tarsi siekia platesnių funkcijų už mažesnius pinigus. Tačiau ar tai iš principo yra įmanoma?

– Sakyčiau, kad tai susiję ne tiek su mažesniais pinigais ar ištekliais. Greičiau, kaip efektyviai panaudoti turimus išteklius. Ištekliai tėra tik vienas komponentas. Švelniosios valstybės galios dažnai nereikalauja didelių išteklių. Jei yra remiamasi profesionaliu diplomatų, valstybės tarnautojų, ekspertų korpusu, tai jau ilgalaikiai ištekliai, suformuoti naudojant ne konkrečių ministerijų biudžetus. Pastarajame Lietuvos ambasadorių susitikime buvo labai įkvepianti Jungtinės Karalystės užsienio sekretoriaus Williamo Hague kalba, kuris teigė, kad net mažėjant biudžetams britai plečia savo diplomatinę tarnybą, nes žinome, jog globalus pasaulis reikalaus globalaus atsako, ir turime parengti diplomatinį korpusą, gebėsiantį atsakyti į globalius iššūkius. Todėl svarbiausias išmaniosios diplomatijos bruožas – efektyviai reaguoti į kintančią aplinką, neužsidaryti savame kiaute, matyti daugybę naujų veikėjų ir naujų rinkų pasaulyje.

– Jau dabar yra nemažai Lietuvos diplomatų, pasirinkusių karjerą tarptautinėse organizacijose. Tačiau kas iš to Lietuvai? Ar Lietuvos institucijos, politikai moka ir žino, kaip išnaudoti šiuos savo atstovus, ar tai tik asmeninės karjeros reikalas?

– Pirmiausia tai yra didelis įvertinimas. Nemažai mūsų diplomatų dirba ES struktūrose. Tai didelės struktūros ir iššūkiai dideli, todėl tai yra jų asmeninis įvertinimas, pripažinimas, kad jie gali susitvarkyti su globaliais iššūkiais. Nors jie jau atstovauja tarptautinėms organizacijoms ir turi būti lojalūs tai organizacijai, kurioje dirba, Lietuvai jie taip pat yra naudingi. Kiekvienas žino, kas yra tavo kilmės valstybė, todėl asmenybės pripažinimas yra ir valstybės pripažinimas. Kiekvienas žavisi šveicarų ar norvegų diplomatais kaip tarpininkais. Todėl tai nėra vien asmeniniai pasiekimai. Kaip galime didžiuotis savo sportininkais, taip turėtume didžiuotis ir savo diplomatais, galinčiais užimti aukštas pozicijas tarptautinėse organizacijose.